Header image

„ENERSTENOS" įmonių grupė – Pranašumas Jūsų verslui!

Žalioji energetika – gelbėjimosi ratas Lietuvai

2017 09 27

Energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių ne tik mažina klimato taršą, didina energetinį saugumą, bet ir gelbsti nuo ištuštėjimo Lietuvos provinciją.

„Žalioji energetika gali atgaivinti regionus, kurti darbo vietas, sudaryti galimybes žmonėms investuoti, dirbti ir uždirbti, mokėti mokesčius ir taip palaikyti regionų ekonomiką“, – įsitikinęs Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas ir Žaliosios politikos instituto direktorius Remigijus Lapinskas.
 
Neišvengiami pokyčiai
 
Ar atsinaujinančios energetikos plėtra galėtų atgaivinti nykstančius Lietuvos regionus, sukurti darbo vietų tuštėjančioje provincijoje?
 
Atsinaujinanti energetika žavi tuo, kad elektros ar šilumos gamyba nėra koncentruojama kažkurioje vienoje vietoje, kur statomi kokie nors milžiniški generatoriai. Priešingai, atsinaujinanti energetika lemia decentralizaciją. Kiekviename regione gali atsirasti saulės, vėjo, biomasės, biodujų ar hidrojėgainė su savais savininkais investuotojais ir savais darbuotojais. Žalioji energetika yra viena iš priemonių, kurios gali atgaivinti regionus, sukurti darbo vietas, sudaryti galimybes žmonėms investuoti, dirbti ir uždirbti, mokėti mokesčius ir taip palaikyti regionų ekonomiką. Be to, atsinaujinanti energetika yra netarši, ji negali bloginti žmonių gyvenimo sąlygų.

Naujoje Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje, kuri šiuo metu pristatoma visuomenei, vienu didžiausių siekių įvardijamas perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Kaip šių tikslų įgyvendinimas atsilieptų Lietuvos ekonomikai ir žmonių gerovei?

Atsinaujinanti energetika plėtojama ne dėl tuščios užgaidos. Pavyzdžiui, siekis transportą ir pramonę pastatyti ant žaliosios energetikos bėgių yra gerokai didesnio tikslo dalis: išgyventi sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kur gyventojų skaičius ir jų poreikiai didėja, o ištekliai yra riboti. Todėl mums reikia išmokti išgyventi su tais ištekliais, kuriuos turime.
 
Antra, turime išmokti gyventi nedarydami nepataisomos žalos motinai žemei ir gamtai, kad negautume smūgio atgal dėl mūsų pačių neprotingo elgesio. Matome, kad dėl didėjančios oro taršos, anglies dvideginio koncentracijos susidaro šiltnamio efektas, šyla pasaulinis klimatas ir vandenynai, o tai lemia stiprėjančius ir didelės niokojamosios jėgos uraganus bei kitas nelaimes. Mokslininkai kalba, kad kai kurios teritorijos gali tapti visiškai netinkamos gyventi – vienur dėl baisių liūčių, kitur – dėl sausrų. Dėl vandens lygio kilimo gali išnykti kai kurios salos valstybės ar pakrančių miestai. Tai reiškia, kad ieškodami įprasto mūsų civilizacijai gyvenimo būdo pradės kilnotis šimtai milijonų žmonių. Tai problemos, kurias turėsime ateityje spręsti, o atsinaujinanti energetika yra tų sprendimų dalis.
 
Kurias kitas valstybinio lygmens problemas gali padėti spręsti žalioji energetika?
 
Kai energija gaminama iš atsinaujinančių išteklių, stiprinama nepriklausomybė, iš šalies neišvežami pinigai, mokami už importuojamą iškastinį kurą. Vėjo ir saulės jėgainės daugiausia gamina elektrą, o biokuro – šilumą, biodegalai naudojami transporte. Pernai du trečdaliai centralizuotai tiekiamos šilumos buvo pagaminta iš biomasės. Šilumos ir elektros gamybai 700 tūkst. tonų naftos ekvivalento pakeista lietuvišku biokuru. Tiek neužpirkome taršios naftos, anglių ar dujų iš užsienio.
 
Parama dabar reikalinga visai energetikai – ir atsinaujinančiai, ir tradicinei. Be valstybės paramos neįmanoma pastatyti dujas, naftą ar anglis kūrenančių įrenginių, kurių gaminama elektra būtų konkurencinga rinkoje. Tokia elektra būtų per brangi, – tai įrodo dujomis kūrenamas modernus Elektrėnų kombinuoto ciklo (devintasis – red.) blokas, nesugebantis gaminti elektros už rinkos kainą. Taigi bet kuris naujas energetikos įrenginys gali būti statomas tik su valstybės parama.
Per daugiau kaip 10 metų, kai intensyviai vystoma biomasės energetika, Lietuvoje sukurta daugiau kaip 7,5 tūkst. darbo vietų. Tos darbo vietos yra ne didžiuosiuose miestuose, o regionuose, kur žaliava iš miško, atliekos iš lentpjūvių perdirbama į biokurą, kur veisiamos tam tinkamos augalų plantacijos. Plėtojamos ir kitos išmaniosios atsinaujinančios energetikos šakos: gaminamos saulės baterijos, vėjo jėgainėms reikalinga įranga. Kuriasi nauja pramonė, kurios gaminiai tinkami ir kitose šalyse.

Patys gamins ir vartos
 
Ar aštrės konkurencija tarp vėjo, saulės, biokuro energetikos, turint omeny, kad visoms joms reikalinga valstybės parama?
 
O konkurencijos tarp skirtingų atsinaujinančios energetikos rūšių Lietuvoje nėra, nes esame dar pačioje plėtros pradžioje, ypač elektros gamybos. Vėjo, saulės, biomasės ir biodujų jėgainės šiandien pagamina tik apie 20 proc. vartojamos elektros, kita dalis gaminama iš iškastinio kuro arba importuojama. Todėl galime sakyti, kad šiai energetikos plėtrai, investicijoms dar yra labai daug erdvės.
 
Džiugu, kad naujoje energetikos strategijoje numatomos galimybės ir paprastiems žmonėms investuoti į šią sritį. Kitaip tariant, decentralizacija gali pasiekti paprastus žmones, vadinamuosius vartojančius gamintojus, kurie ant savo namo stogo pastatytų saulės baterijų jėgainę. Žmonės sau gamintų pigią elektrą, o atliekamą parduotų į tinklus ir dar uždirbtų.
 
Be paramos neišsiverčia
 
Numatoma, kad 2030 metais žaliosios energijos dalis Lietuvos bendrame energetikos balanse sudarys 45 proc., o 2050-aisiais – iki 80 procentų. Tačiau, kaip minėjote, be valstybinio subsidijavimo šios energetikos šakos plėtra neįmanoma. Ar technologijų plėtros tempas leidžia numatyti, kada tokios pagalbos nebereikės?

Manau, kad tas laikas netoli. Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Maroke saulės energijos įrenginių gaminamos elektros savikaina jau dabar yra žemesnė negu 3 euro centai už kilovatvalandę. Tai yra mažiau negu Lietuvos rinkos kaina. Vėjo jėgainės sugeba gaminti elektrą mažiau negu po 5 centus už kilovatvalandę, tai labai netoli mūsų rinkos kainos. Biomasės jėgainių pagaminta šiluma šiuo metu kainuoja maždaug 4–5 centus už kilovatvalandę, tačiau biokuro dedamoji joje sudaro apie 1 centą. Todėl šilumos gamyba iš biokuro jau beveik nedotuojama. Biokuras yra triskart pigesnis už dujas. Manau, kad ne už kalnų laikas, kad ir elektrą bus galima gaminti be valstybės paramos. Gal po 4, gal 10 metų.

Lietuvos verslas sėkmingai kuria, gamina ir eksportuoja biomasės energetikos technologijas. Ar didesnei šios šakos plėtrai reiktų valstybės paramos?
 
Tai sena Biomasės energetikos asociacijos idėja, dėkui R. Juozaičiui už pritarimą ir palaikymą. Pats geriausias biokuro panaudojimo būdas yra kogeneracija, nes bendros elektros ir šilumos gamybos metu galima pasiekti fantastiškus net iki 100 proc. naudingumo koeficientus. Lietuvoje yra miestų, kur šilumos ir karšto vandens poreikis nemažėja ir vasarą. Druskininkų, Birštono, Palangos kurortuose, Anykščiuose ar Neringoje galima plėsti paslaugas vasarą ir žiemą, statyti baseinus, SPA centrus. Ten paprastus šildymo katilus galėtume keisti kogeneraciniais įrenginiais, gaminančiais ir šilumą, ir elektrą, nes jų apkrovimas visais metų laikais būtų gana didelis. Biomasės kogeneracija galėtų patenkinti 15–20 proc. šalies elektros poreikio.

Pirmiausia svarbus pačių Lietuvos įmonių gebėjimas konkuruoti. Tai jos sėkmingai daro – lietuviai gamina kokybiškus ir nebrangius įrenginius. Mūsų biokatilinių projektai laimi konkursus Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje. Tai didelės pridėtinės vertės technologijos. Kita vertus, egzistuoja tarpvalstybinė konkurencija, nes kai kurios valstybės įgyvendina specialias eksporto programas, padedančias jų įmonėms konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Lietuva tokios eksporto programos neturi. Mūsų įmonės negali pasinaudoti specialiais sutarčių draudimo fondais ar kitomis priemonėmis.

Ateitį sieja su kogeneracija
 
Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis siūlo vietinę elektros energijos gamybą didinti keičiant susidėvėjusius biokuro vandens šildymo katilus katilinėse į bendros šilumos ir elektros energijos gamybos pajėgumus – kogeneracines elektrines. Kaip vertinamas toks pasiūlymas?
 
Ar neperlenksime lazdos su žaliosios energetikos plėtra? Kauno atvejis rodo, kad biokuro pajėgumų perteklius, nors naudingas vartotojams, gali sužlugdyti investuotojus, kai rinkoje pasirodo valstybinio kapitalo įmonė su teisine, administracine ir finansine galia. Beje, kaip vertinate į didėjančią valstybinės energetikos dalį atsinaujinančių išteklių rinkoje?
 
Problemų kyla ne dėl to, kad valstybinės įmonės susirengė investuoti į atsinaujinančią energetiką. Tai sveikintinas dalykas. Būtų smagu, jeigu prieš 7 metus „Lietuvos energija“ būtų investavusi ne į dujų elektrinę, o į žaliosios energetikos projektą. Problema kita – žaidimo taisyklės turėtų būti vienodos, skaidrios, aiškios visiems rinkos dalyviams, tiek privataus, tiek valstybinio kapitalo investuotojams. Jeigu valstybė proteguoja valstybinę įmonę privačių rinkos žaidėjų sąskaita, tada yra blogai, tada iškreipiama rinka, iš to kyla didysis nepasitenkinimas. O kad valstybė ateitį sieja su valstybine energetika, tai sveikintina.
 
www.biokuras.lt
© Lietuvos žinios